SU ŠVENTĖMIS
0

387 pranešimų šioje temoje

Recommended Posts

Metalo detektoriai

na ka nauji vos uz keletos valandu,tad linkiu 2009 metus sutikt turiningai gerai ,ir kam siemet sunkiai sekes rast ivairiu radyniu ,kita met pasyseks svarbiausia nenukabint nosies :D kas iesko tas randa su artejanciais :mrgreen: :mrgreen: respect! kolegos

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

Su tuoj tuoj ateisiančiais Naujaisiais! Turtingų radiniais ir nekrizinių metų linkiu visiems ir visoms

 

Pagarbiai

 

Tomas

 

p.s. Ačiū visiems, atsiuntusiems sveikinimus!

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

Sovietų imperijai priešinęsi Lietuvos partizanai neleido numirti valstybingumui, kai pačios valstybės jau nebuvo. XX amžiaus Lietuvoje buvo paskelbtos net keturios Nepriklausomybės deklaracijos – 1918 m. vasario 16-ąją, 1941 m. birželio 23-iąją, 1949 m. vasario 16-ąją ir 1990 m. kovo 11-ąją. Dvi labai trumpos, gana konjunktūriškos (1918 m. nepriklausomybės aktas adresuotas pasaulio galingiesiems, o 1941 m. sukilėliai įsipareigojo kurti naująją Europą kartu su Hitleriu), tuo tarpu partizanų vadų 1949 m. deklaracija, nors sukurta nežmoniškomis sąlygomis – miškus virš partizanų slėptuvės košiant rusų NKVD divizijoms – vienintelė iš visų nepriklausomybės pareiškimų galėjo tapti būsimosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindu. Tačiau 1949 m. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos nariai labiausiai pamiršti. Jie nesulaukė nei rentų, kaip Kovo 11-osios akto signatarai, nei aukštų valdžios postų, kaip 1918 m. Valstybės Tarybos nariai, - gavo tik priešo kulką.

 

 

Dokumentas turi būti nagrinėjamas

 

 

„1992 m. rašant dabartinę mūsų šalies Konstituciją, partizanų 1949 m. deklaracija buvo prasčiau žinoma nei dabar, nedaug tyrinėta ir menkiau įsitvirtinusi visuomenės sąmonėje, - sako filosofas, Kembridžo (Didžioji Britanija) universiteto daktaras Mantas Adomėnas, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, ar LLKS tarybos deklaracija neturėtų būti prisegta prie 1992 m. Konstitucijos kaip jos sudedamoji dalis (panašiai kaip konstitucinis aktas dėl Lietuvos nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas). - Turbūt užtenka, kad dokumentas paskelbtas vienu iš Lietuvos valstybės teisės aktų. Svarbiausia, kad jis būtų pripažįstamas, nagrinėjamas, juo būtų remiamasi bandant suvokti laisvės kovos sąjūdžio dešimtmetį“.

 

Pirmieji suprato kolektyvinės gynybos svarbą

 

Prieš 60 metų paskelbtoje kovojančios Lietuvos Nepriklausomybės deklaracijoje visa paskutinė (22 –oji) pastraipa skiriama to meto tarptautiniams santykiams, minima Atlanto Chartija, keturios JAV prezidento Hario Trumeno (Harry S. Truman) inauguracinės kalbos nuostatos (Amerikos vadovas žadėjo padėti „laisvę mylinčioms tautoms, kurioms kyla agresijos pavojus“). LLKS taryba įsipareigojo prisidėti prie kitų tautų pastangų sukurti taikų, krikščioniškąja dorove, tikrosiomis demokratinėmis vertybėmis pagrįstą pasaulį ir drauge prašė demokratinių valstybių pagalbos Maskvos terorizuojamai Lietuvai. Faktiškai deklaracijos 22-oji pastraipa skelbė tą patį principą „Vienas už visus, visi – už vieną“, kaip ir Vašingtono sutarties 5 –asis straipsnis, laikomas Šiaurės Atlanto aljanso (NATO) kertiniu akmeniu. NATO buvo įkurta 1949 m. balandžio 4 d., aštuoniomis savaitėmis vėliau nei LLKS.

 

Partizanai – į Vakarus, elitas – į Rytus

 

„1949 m. partizanų vadai daug aiškiau nei, tarkime autoritarinio prezidento Antano Smetonos valdomos tarpukario Lietuvos elitas išsakė mūsų šalies geopolitinį apsisprendimą priklausyti laisvajam pasauliui, Vakarų demokratinių šalių bendrijai“, - tvirtina M.Adomėnas. Kaip žinoma, A.Smetona ir jo aplinka 1935-1938 metais, virš Europos kaupiantis naujųjų pasaulio dalybų debesims, nuolat svarstydavo, kam pasiduoti – rusams (sovietams) ar vokiečiams (nacionalsocialistams), ir vis nutardavo, kad, netekus valstybingumo, geriau priklausyti Maskvai, nes „per kelis šimtus metų išmokta gyventi valdomiems žemesnės kultūros rusų ir netgi išsunkti naudos iš tokios priklausomybės“.

 

Okupacijos nepripažinimo politikos argumentas

 

Pasak M.Adomėno, tiesioginio Vakarų atsako į LLKS deklaraciją nebuvo, tačiau ji neliko nepastebėta. „Vakarai aiškiai suvokė, kad ne kažkokios ginkluotos gaujos Lietuvoje šaudosi, bet vyksta organizuotas išsivadavimo karas, - tvirtino M.Adomėnas, galbūt pirmasis ir vienintelis Lietuvoje pabandęs ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo sąjūdį įvertinti politinės filosofijos požiūriu. – Jeigu nebūtų buvę Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ir jo pirmtakų (Lietuvos Laisvės Armijos, Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio), tų laikų ir vėlesnės JAV bei Jungtinės Karalystės administracijos nelabai būtų galėjusios paaiškinti savo piliečiams, kodėl reikia minėti pavergtųjų Baltijos tautų dienas, laikytis Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijų nepripažinimo politikos, nepaisyti Sovietų Sąjungos reikalavimų uždaryti Lietuvos atstovybes Vašingtone, Londone ir prie Šventojo Sosto. Priešingi balsai, raginę neerzinti Maskvos, būtų skambėję garsiau“.

 

Aukštinami Sovietų Sąjungos didvyriai

 

Iš įpročio „buržuaziniais nacionalistais“ ir „banditais“ partizanus vadinantys veikėjai kaltina rezistentus, kad jie neardė bėgių ir nesustabdė traukinių su tremtiniais, vežamais į Sibirą. Menkinant Lietuvos laisvės kovotojus, tuo pat metu giriami narsūs raudonieji partizanai – Sovietų Sąjungos didvyriai Marija Melnikaitė, netoli Kazėnų girios nuvertusi nuo bėgių vokišką traukinuką su žvyru ir druska, Alfonsas Čeponis, bandęs išprievartauti, po to nužudęs būsimąją mokytoją Eleną Spirgevičiūtę, ir kiti, kurie, gaudami instrukcijas ir paramą iš Maskvos, Vokietijos nacionalsocialistų užgrobtoje Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą surengė „daug diversijų“.

 

Įprastiniai priekaištai rezistentams

 

M. Adomėnas nesąžiningomis politinėmis spekuliacijomis vadina svarstymus esą Lietuvos partizanai po karo būtinai turėjo demonstruoti beprotišką, savižudišką narsą, elgtis kaip kamikadzės, užuot stengęsi įrodyti okupantams, kad teritorijos už didžiųjų miestų sovietų valdžiai nepaklūsta (tai partizanai 10 metų ir darė). „Lietuvos partizanų sąjūdis kritikuojamas trejopai - vienų analitikų nuomone, partizanai buvo pernelyg atsargūs, kiti, vadinamieji „ekspertai susitaikėliai“, atvirkščiai, tvirtina, kad priešintis buvo beprasmiška, todėl nereikėjo pasmerkti žūčiai savęs ir tremtims savo maitintojų – ūkininkų,- sako M.Adomėnas.- Įdomiausias priekaištas partizanų karinei doktrinai – kodėl jie beveik nerengdavo kovinių operacijų miestuose, kur buvo sutelktos svarbiausios okupantų įstaigos“.

 

Kovojo atvirai

 

Klasikinė partizaninės kovos taktika – niekuo neišsiskirti iš taikių okupuotos visuomenės narių, paslapčia, bet triukšmingai smogti į skaudžiausią okupacinės valdžios vietą ir po išpuolio vėl ištirpti minioje, žinoma, plačiai paskleidus žinią, kas dėl sprogimo ar pasikėsinimo prisiima atsakomybę. Lietuvos partizanai su sovietais stengėsi kovoti atvirai – vilkėjo uniformas, turėjo karinius laipsnius, buvo sukūrę vieningą karinę struktūrą, paskelbę savo įtakos teritorijas. Šiais laikais panašiai kaunasi tamilų „tigrai“ Šri Lankoje, Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos FARC, bet nesėkmingai, nuolat pralaimi.

 

Neišsipildę lūkesčiai

 

„Partizanai visada pabrėždavo, kad jie yra reguliarioji Lietuvos Respublikos kariuomenė, ginanti savo šalį, ir drauge politinė organizacija, tęsianti valstybingumo tradicijas, kontroliuojanti tam tikrus teritorinius vienetus, savo įtakos srityse neleidžianti okupacinei valdžiai rodyti iniciatyvos (pavyzdžiui, sklandžiai surengti rinkimų į LTSR aukščiausiąją tarybą).

Todėl partizanams ir nesinorėjo tūnoti „gelmėje“, išsisklaidžius anonimiškoje miesto gyventojų terpėje, paslėpus uniformas iki laukiamos pergalės parado. Žinoma, tai sąjūdžiui brangiai kainavo - sovietams buvo lengviau infiltruoti savo agentus į vieningą karinę struktūrą negu sugaudyti savarankiškas mažas kovotojų grupeles“, - pripažįsta M.Adomėnas. Anot filosofo, dalis partizanų laukė, kol Vakarų valstybių kariuomenės pradės vaduoti Lietuvą, kad savo organizacijos branduolį išsaugoję laisvės kovotojai galėtų netikėtai smogti besiblaškantiems sovietams kaip 1941-aisiais. Šis to meto geopolitinėmis sąlygomis beveik fantastinis lūkestis labai smarkiai lėmė pasipriešinimo sąjūdžio strategiją.

 

Pasmerkti „tyliajam pasipriešinimui“

 

Garsus partizanų vadas Juozas Lukša-Daumantas, prasiveržęs į Vakarus, baigė prancūzų ir amerikiečių žvalgybos mokyklas. Kai kurie istorikai tvirtina, kad grįžęs į Lietuvą jis ketino keisti antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo taktiką. M.Adomėno nuomone, net ir tuo atveju, jeigu J.Lukša nebūtų taip anksti žuvęs, vargu, ar okupuotoje Lietuvoje būtų galėjusi atsirasti „miesto partizanų“ organizacija, panaši į baskų ETA arba palestiniečių islamo pasipriešinimo sąjūdį „Hamas“. „Sovietų sistemos esmė – visuotinis sekimas. Represinių struktūrų čiuptuvai buvo įsismelkę į visus gyventojų sluoksnius. Sovietų okupacijos laikais kiekvienas sutiktas žmogus galėjo būti KGB šnipas. KGB greitai sučiupdavo net gimnazistus, kurie išleisdavo pogrindinį laikraštėlį. Baskai dėl savo krašto nepriklausomybės kovoja su demokratine Ispanija, netgi diktatoriumi vadinamas buvęs Ispanijos vadovas generalisimas Fransiskas Frankas (Francisco Franco) žiaurumu nė iš tolo neprilygo sovietų generalisimui Josifui Stalinui. Palestiniečių „Hamas“ karinį sparną sudaro, galima sakyti, vieno klano atstovai, dažniausiai giminaičiai. Jie pažįstami nuo pat vaikystės, kai ėjo į tą pačią medresę (religinę mokyklą), todėl pašaliečiui, pavyzdžiui, žydų žvalgybos „Mossad“ agentui, prasiskverbti į „Hamas“ neįmanoma. Be to, sovietų okupuotoje Lietuvoje nebuvo priešo kariuomenei neįžengiamų vietovių, kuriose galima būtų įsteigti „miesto partizanų“ bazes“, - priežastis, kodėl Lietuvoje nuo 1953 m., kai Maskvai pavyko nuslopinti partizaninį sąjūdį, vyko tik „tylioji rezistencija“, išvardija M.Adomėnas.

 

Nepripažintas ketvirtasis prezidentas

 

Lietuvos Prezidentūros tinklalapyje oficialiai nurodyti septyni Lietuvos Respublikos prezidentai, vadovavę šaliai 1919-2009 metais, įskaitant ir laikinai po Rolando Pakso apkaltos 2004 m. balandį-liepą šias pareigas ėjusį Seimo pirmininką Artūrą Paulauską. Tarp oficialiųjų Lietuvos valstybės vadovų – ir autoritarinis „tautos vadas“ A. Smetona, ir buvęs sovietų kompartijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Kai kas buitiškai „tarybų Lietuvos prezidentu“ pavadina ir kompartijos vadą Antaną Sniečkų. Kultūros ministerijoje prieš keletą metų kabėjo LTSR kultūros ministro (taip pat sovietų NKVD generolo, pasirašiusio įsaką dėl 1941 birželio trėmimų) Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus portretas. 2003 m. rudenį, kai Žemės ūkio ministerija minėjo savo 85 metų jubiliejų, buvo sudarytas ir visuomenei parodytas žemės ūkio ministrų sąrašas „nuo Tūbelio iki Kraujelio“ - nebuvo pamiršti nė LTSR liaudies komisarai, sovietų žemės ūkio produktų gamybos ir paruošų ministrai, agropramoninio komiteto pirmininkai. Tačiau Prezidentūros istorikai į valstybės vadovų sąrašą neįtraukė LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto, kurį tik gyvi likę jo bendražygiai tarpusavyje vadina ketvirtuoju Lietuvos prezidentu. Dabartinio prezidento kanceliarijoje nėra nė J.Žemaičio portreto, nors net priešai jį, o ne savo statytinį A.Sniečkų, laikė tikruoju Lietuvos lyderiu - suimtas J.Žemaitis-Vytautas 1953 metų birželį specialiu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą, su juo kalbėjosi Stalino įpėdinis Laurentijus Berija.

 

Pokaris tebeskaldo visuomenę

 

Filosofas M. Adomėnas apgailestauja, kad požiūris į partizaninį karą vis dar skaldo Lietuvos visuomenę. „XVIII a. pabaigos Prancūzijos revoliucija panašiai supriešino prancūzus - beveik iki XX a. vidurio kairieji pritarė karaliaus Liudviko XVI nukirsdinimui ir jakobinų diktatūrai, o dešinieji tai smerkė“, - sako M. Adomėnas. Prieš tris mėnesius tapęs Seimo nariu, jis žada pasistengti, kad partizanų struktūros ir jų vadai būtų ne vien simboliai, bet ir neatsiejama Lietuvos Respublikos politinės sistemos paveldo dalis.

 

Padrąsinimas šiandieninei Lietuvai

 

„Sąmoningam Lietuvos piliečiui kelias į partizanų būrį tuo metu buvo vienintelis pasirinkimas. Partizaninis karas neleido numirti mūsų valstybingumui, nors pačios valstybės jau nebuvo. LLKS 1949 m. vasario 16-osios deklaracija - nepaprastai reikšmingas dokumentas, parašytas nežmoniškomis sąlygomis, suteikiančiomis deklaracijai dar daugiau tragizmo, svarbus įrodymas, kad Lietuvos tauta net skaudžiausių išbandymų laikais gali kurti didingus dalykus. Tai padrąsinimas mums šiandien, kai siaučia pasaulinė vertybių krizė, kurios žmonija nematė turbūt nuo 1929-1933 metų Amerikos „didžiosios depresijos“ laikų“, - tvirtina daugelio viešų diskusijų apie 1944-1953 metų partizaninį sąjūdį dalyvis ir vedėjas M.Adomėnas.

 

Šaltinis: balsas. lt

Comments Add New Search

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

vyrai, vyrai jei taip ir toliau,tai neteksime ir paskutinių mūsų forumo dalyvių,kaip buvo sakes vienas personažas :,,nors aš ir nepats drasiausias bet vistiek nieko nebijau ..."tad mielos moterys,merginos,ponios ,panelės,su Tarptautine moters diena ,Kovo 8-aja. :roll:

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

Tai visus su artėjančiom vyrų šventėm. Visiems kiaušiniai,kad stiprūs būtų :lol: .Kad velykų bobutė lietus ratus Jūsų džipams atridentų, xenon žibintai ,kad gerai šviestų.MD batareikos,kad gerai laikytų ir Žmonos ,kad nebambėtų dėl ''kvailo pomėgio''. :D:D:D

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

su Šv.Velykom kolegos, linkiu surasti auksinį kiaušinį :):lol::lol:

Biškį ne į temą - kartą klientas pasikvietė, kad surasti pamestą daiktą. Paaiškėjo , kad girtas užkasė auksinį kiaušinį :lol: . Tikras auksins kiaušinis! Gerai , kad didelis, lengvai suradom :lol: . Vat ir istorija.

Dalintis šį pranešimą


Link to post
Share on other sites

Užsiregistruokite arba Prisijunkite kad galėtumėt komentuoti

Jums reikia būti užsiregistravusiam kad galėtumėt komentuoti

Susikurti paskyrą

Užsiregistruokite mūsų naujoje svetainėje

Registruotis

Prisijungti

Esate užsiregistravęs? Prisijunkite.

Prisijunkite
0